Į Vilnių atvyksta Boriso Eifmano spektaklis, skirtas Piotrui Čaikovskiui

Choreografui Borisui Eifmanui Lietuvoje reklamos nebereikia: šalies baleto gerbėjai puikiai atsimena čia jo statytus spektaklius „Raudonoji Žizel“ ir „Rusiškasis Hamletas“.

Tad nenuostabu, jog visos vietos vieninteliame „Čaikovskis. Pro et Contra“ spektaklyje, kuris kovo 22 dieną bus rodomas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, seniai parduotos. Tiesa, ryžtingiausi šokio gerbėjai dar gali įsigyti 7 eurus kainuojančių stovimų bilietų.

„Visada troškau suprasti, kodėl kompozitorius, sulaukęs didžiulės šlovės ir visiškai atskleidęs savo talentą, kūrė tokią tragišką muziką. Neabejotinai pagrindinis jo skaudinančių sielą kančių šaltinis buvo žlugdantis kitoniškumo suvokimas, kurį Piotras Čaikovskis traktavo kaip prakeiksmą. Bet ne vien lemtingas vidinis susidvejinimas pasmerkė kompozitorių begalinėms kančioms. Fatumo neišvengiamumas ir visagalybė, supančio pasaulio priešiškumas, amžina virpančios sielos vienatvė – visa tai nesuteikė nė menkiausios vilties patirti ramybę ir laimę“, – įsitikinęs B.Eifmanas.

E. Matvejevo nuotr.

Per intensyvią karjerą šis choreografas yra pastatęs daugiau nei 40 spektaklių. Jie sunešė kūrėjui solidų apdovanojimų kraitį: B.Eifmano spektakliai Rusijoje pelnė “Triumfo” ir “Auksinės kaukės” premijas, taip pat Sankt Peterburgo teatro menininkų apdovanojimą “Auksinis sofitas”. Prieš du dešimtmečius B.Eifmanui skirta Rusijos Federacijos valstybinė literatūros ir meno premija. Tačiau choreografas sulaukė pripažinimo ne tik tėvynėje: Prancūzijos vyriausybė jam skyrė Menų kavalieriaus ordiną, o Niujorko meras R.Giuliani kaip dėkingumo ir naujo susitikimo vilties ženklą padovanojo B.Eifmanui šio miesto simbolį “Krištolinį obuolį”.

B.Eifmanas baleto pasaulyje įtvirtino originalų choreografijos stilių, kuris, būdamas modernus, remiasi klasikine technika. “Manau, kad ateities baletas bus įvairių stilių ir šokio technikos derinys. Klasikinį šokį galima laikyti mano choreografijų pagrindu, tačiau iš tiesų man svarbiausias laisvas emocinis šokis. Galiu sumaišyti fouetté su flamenku ar breiku. Man svarbi kiekviena galimybė išreikšti stiprias emocijas“, – pripažįsta B.Eifmanas.

Savo kūrybos kelią Sibire gimęs choreografas pradėjo anksti: būdamas trylikos, Kišiniovo muzikos ir baleto mokykloje jau kurdavo šokio etiudus savo bendraamžiams. Vėliau baigė baleto mokyklą ir baleto studijas tuometiniame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas). 1972 m. šio miesto mažajame operos ir baleto teatre buvo parodytas choreografo B.Eifmano diplominis darbas – Aramo Chačaturiano baleto “Gajanė” pastatymas. Jis visiškai nepriminė naujoko debiuto: “Gajanė” sulaukė didžiulės sėkmės ir du dešimtmečius puošė teatro repertuarą.

E. Matvejevo nuotr.

Lemtingi B.Eifmano gyvenime buvo 1977-ieji, kai choreografas gavo galimybę įkurti trupę, propaguojančią jaunimui skirtą teatrą. Tačiau jo kūryboje jau tuomet vyravo gyvenimo ir mirties temos, sudėtingi bei romantiški žmonių santykiai. Tad menininkas greitai nuvylė savo geradarius, kurie tikėjosi jo spektakliuose “laimingo tarybinio jaunimo” paveikslų. B.Eifmanas prisimena: “Vakaruose savo kelio ieškojimai skatinami, tai yra norma. Rusijoje už tokius veiksmus buvo baudžiama. Mūsų teatrą nuolat mėginta uždaryti, man davė suprasti, kad būdamas žydas galėčiau emigruoti. Tačiau aš norėjau dirbti Rusijoje. Ir mes nugalėjome.”

Boriso Eifmano baleto teatras jau keturiasdešimt metų veikia Sankt Peterburge kaip analogų Rusijoje neturintis autorinis šokio teatras. Kolektyvas yra pelnęs visus Rusijos teatro apdovanojimus bei tarptautinį pripažinimą: savo spektaklius rodė prestižinėse Europos, Amerikos, Azijos ir Afrikos šalių scenose. Jo pastatymuose žiūrovai randa tai, ko pasigenda akademinėje scenoje: aktualumą, filosofinį turinį, netikėtus tikslus. Nubloškęs išankstines užtvaras, B.Eifmanas įrodo, kaip stipriai publiką veikia nenugalima jausmo jėga.

M. Kuri nuotr.

“Mano tikslas – atvirų, nevaržomų emocijų teatras. Kurdamas paslaptingą realybę, kurios herojai gyvena ir vadovaujasi savomis tiesomis pagal mano įstatymus, kuriu savo pasaulį ir jo katastrofas. Tai - mano paties kardiograma, mano pulso ritmas: protrūkiai, sukrėtimai, kulminacijos, kilimas ir kritimas“, – neslepia choreografas.

2016 m. sukurtas B.Eifmano baletas „Čaikovskis. Pro et Contra“ pagal šio kompozitoriaus muziką gilinasi į asmeninį genijaus gyvenimą. Kur riba, už kurios baigiasi kasdienybė ir prasideda kūryba? Menininko likime šie du pradai susipina į viena. Džiaugsmas ir kančia, pergalės ir pralaimėjimai, minties apoteozė ir aistrų audra – visa sudedama ant kūrybinių pasiekimų altoriaus. Tokia kiekvieno kūrėjo dalia: jį nuolat supa susižavėję sekėjai ir pavyduoliai, gerbėjai ir paskalūnai. P.Čaikovskio gyvenimas – ne išimtis: jis – nesibaigiantis dialogas su savimi, o kompozitoriaus kūryba – skausmo ir prieštaravimų kupina išpažintis.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis