Susitikimas su A. von Schönburgu knygų mugėje – vasario 24 d. 12 val. LITEXPO salėje 5.3. Renginį veda žurnalistas, rašytojas Aidas Puklevičius.

Giminiuojasi su Britanijos karališkąja šeima

Alexanderis von Schönburgas-Glauchau gimė 1969 m. vasario 15 d. Mogadiše, Somalyje, grafo Joachimo von Schönburgo-Glauchau ir grafienės Beatrix Széchenyi de Sárvár-Felsővidék šeimoje. 1945-aisiais, įsiveržus Raudonajai armijai, rašytojo tėvą norėta deportuoti kaip liaudies priešą, bet jam pavyko pabėgti į Vakarus. Alexanderio motina taip pat patyrė pabėgėlės dalią – 1951 metais ji pasitraukė iš Vengrijos. Beje, jos prosenelis buvo Istvánas Széchenyi, vengrų visuomenės reformatorius ir tautos didvyris.

Šeštajame dešimtmetyje Alexanderio tėvas, dirbdamas žurnalistu ir užsienio korespondentu, su šeima gyveno Toge, paskui Somalyje, kol galų gale 1970 m. grįžo į Vokietiją ir apsigyveno Mekenheime, Reino krašte. 1990-aisiais susivienijus Vokietijai, jis atsiėmė šeimos valdas Saksonijoje, atimtas po Antrojo pasaulinio karo. Vėliau jis buvo išrinktas į Bundestagą.

1998 m., mirus tėvui, Alexanderis tapo Schönburgų dinastijos galva. Nors Vokietijos įstatymai nepripažįsta kilmingų šeimų statuso per se, formaliai į jį dera kreiptis „Jūsų šviesybe“.

1999-aisiais jis vedė Iriną Vereną, Heseno kunigaikštytę, Danijos ir Graikijos princesės Sophie (princo Filipo, Edinburgo kunigaikščio, sesers) anūkę, t. y. princų Harry ir Williamo pusseserę). Jie turi dvi dukteris ir du sūnus. Alexanderio ir Irinos šeima giminiuojasi su Britanijos karališkąja šeima ir su kitomis Europos monarchų dinastijomis, bet dėl katalikų tikėjimo jų vaikai negali pretenduoti į Britanijos sostą.

Žurnalistas, skiltininkas, redaktorius

Nuo 1999 m. Alexanderis von Schönburgas dirbo laisvai samdomu žurnalistu, jo straipsniai buvo publikuojami tokiuose leidiniuose kaip „Esquire“, „Die Zeit“, „Die Weltwoche“, „Vogue“.
2001 m. jis parašė pjesę „Karriere“. Iki 2002 m. dirbo laikraščio „Frankfurter Allgemeinen Zeitung“ redaktoriumi. 2005 m. tapo gyvenimo būdo žurnalo „Park Avenue“ vyriausiuoju redaktoriumi, bet po metų atsisakė šių pareigų. 2005-aisiais išėjo bestseleriu tapęs „Die Kunst des stilvollen Verarmens“ („Menas, kaip stilingai nusigyventi“). Tuo metu Alexanderis tapo vokiškojo „Vanity Fair“, o nuo 2007-ųjų – laikraščio „Bild“ skiltininku. Nuo 2009 m. – „Bild“ redakcijos narys. Nuo 2011 m. eina „Bild“ vykdomojo redaktoriaus, atsakingo už tekstų atranką, pareigas (Textchef).

Pasak kritikų, Alexanderis von Schönburgas – vienas iš nedaugelio Vokietijos žurnalistų, gebančių perteikti esmę glaustai, o kartu jis vieną po kitos leidžia knygas, kurios tampa bestseleriais. Kad sutrauktum pasaulio istoriją iki 223 puslapių, turi būti tikras savo amato meistras. Rašytojas sako to išmokęs dirbdamas „Bild“ redakcijoje: „Darbas „Bild“ mane išmokė kruopštumo ir privertė mąstyti aiškiai, paprastai, o kartu ir taip rašyti. Kad ir koks sudėtingas būtų sakinys, jį reikia „išversti“ į „Bild“ skaitytojams suprantamą kalbą.“

Iškalbingiausi – mitai ir meno kūriniai

„Pasaulio istoriją išsinešti“ autorius pasakoja taip elegantiškai ir įtraukiančiai, kad galima tapti priklausomam nuo istorijos. Viename interviu A. von Schönburgas yra prisipažinęs, kad be savo bičiulio Yuvalio (Yuval Noah Harari), garsiosios ir populiariosios „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ autoriaus, nebūtų ir jo knygos. „Yuvalis man davė labai naudingų patarimų, dalijo juos maloniai ir dosniai. Kai pasakiau, kad ir rašysiu knygą apie žmonijos istoriją šiek tiek pasiremdamas jo kūriniais, jis atsakė, kad pasaulyje užteks vietos dviem puikiems istorijos vadovėliams. Jo pasaulinis bestseleris „Sapiens“ man atvėrė akis ir padėjo suprasti, kad istorija nagrinėtina ne tik pradedant nuo civilizacijų atsiradimo, kaip įprastai daroma. Tam tikra prasme žmogaus kilimas po žemdirbystės revoliucijos kartu yra ir nuosmukis. Per pastaruosius dešimt tūkstančių metų mes smarkiai išnaudojome ir nustekenome savo planetą. Dabartinis Homo sapiens gyvuoja jau mažiausiai 200 tūkstančių metų. Daugiausia dėmesio ir reikia skirti šiam laikotarpiui, nes jis sėkmingiausias žmonijos istorijoje.“

„Pasaulio istorijoje išsinešti“ A. von Schönburgas keliolikoje puslapių sutalpina pirmus du milijonus žmonijos istorijos metų, keldamas klausimą – kaip niekuo neišsiskirianti beždžionių rūšis, mitybos grandinėje esanti kažkur tarp avies ir liūto, gebėjo pavergti žemę? O toliau dėsto asmenišką požiūrį į tūkstantmečių glūdumoje skendinčius įvykius, keliauja į svarbiausius miestus žmonijos istorijoje, pasakoja apie įspūdingiausi atradimus, meno kūrinius, garsiausius didvyrius ir baisiausius nusikaltėlius, vienu šuoliu įveikdamas atstumą nuo rėžtuko iki asmenukių lazdos... Jo pasakojimai kupini sąmojo, netikėtų įžvalgų ir sugretinimų. Ši knyga lyginama su espreso kavos puodeliu – lengva, stipri ir gaivinanti. Tokia, kokią norisi atsiversti dėl intelektualios pramogos.

Kelios A. von Schönburgo mintys iš įvairių interviu:

Giliausios tiesos glūdi ne dokumentų archyvuose, pripildytuose statistikos ir gyventojų surašymų dokumentų, o meno kūriniuose ir mituose.

Mąstymas yra kategorizavimas. Vien valdovų ir epochų vardijimas jau yra gana šališkas kategorizavimas. Jo alternatyva būtų padrika duomenų mišrainė, kurios sąmoningai netvarkome, kad tik nesuklastotume. Tereikia priminti sau į kategorijas nežiūrėti per daug rimtai.

2001 metų rugsėjo 10 dieną niekas savo radarais neužčiuopė islamistinio teroro. 1789 metų liepos 14 dieną Prancūzijos karalius savo dienoraštyje įrašė „rien“, taigi nieko ypatingo. Galbūt kaip tik šią akimirką vyksta vienas svarbiausių istorinių lūžių, o mes nieko nenutuokdami sėdime saulutėje ir sriubčiojame kapučiną.

XIX amžiuje dar galima buvo reikalauti, kad apsišvietęs žmogus apie viską daugiau mažiau nusimanytų. Šiais laikais reikia atsižvelgti į tai, kad mus pasiekia per daug informacijos. Vis dėlto, nepaisant informacijos srauto, mes nieko nežinome, nieko nesuprantame. Man rodos, vienintelis būdas suvokti, kas vyksta mūsų sudėtingame pasaulyje, – turiningai šnekučiuotis vengiant daugžodžiavimo – anglai tai vadina „small talk“. Tai savotiška alternatyva reikalavimui viską išmanyti. Mes, vokiečiai, dažnai vadovaujamės šūkiu: kuo geriau išmanysi vieną sritį, tuo geriau. Jei jūs visą gyvenimą gilinsitės tik į Prancūzijos katedrų architektūrą – o dar geriau, jei tyrinėsite tik chimerų formos nuotėkų angas, – tikrai tapsite šios srities žinovu ir kalbėdamas su kitais žmonėmis išvengsite neišvengiamo paviršutiniškumo. Bet aš patariu verčiau pripažinti, kad jūsų žinios paviršutiniškos, ir būti protingu žmogumi, o ne specialistu, kuris viską žino iki smulkmenų...