„Anapus gėrio ir blogio yra laukas. Susitikime ten“, – rašė sufijus poetas Rumi. Sufijai ir visi kito islamo misticizmo elementai Stambule gyvi dervišų šokių pavidalu. Į viršų iškelta kiek sulenkta ranka, baltas apie savo ašį besisukantis sijonas ir užmerktos akys. Toks – ir visas Stambulas: jo ribos – tik ten, kur baigiasi tavosios. Arba atsiranda policijos užkarda.
Bosforo sąsiaurio krantine, prie keltų, vaikštinėja senutė su didžiuliu juodu plastikiniu maišu. Šiame – jos prekės, plastikiniai papuošalai. „Man patinka saulė, nekenčiu lietaus“ – liepsnoja užrašas ant jos marškinėlių trumpomis rankovėmis. Netoliese – dar du vyresnio amžiaus prekeiviai, kurių darbas – užtikrinti, kad miesto paukščiai būtų sotūs. Jie prekiauja grūdais (1 lėkštutė kainuoja 1 Turkijos lirą, arba 0,25 euro), šiais čia pat galima pamaitinti balandžius. Jei pritūpi ir įsipili grūdų į išskleistus delnus, paukščiai valgo iš rankų.
Šalia Eminönü prieplaukos yra Galatos tiltas per Auksinio Rago įlanką. Čia žvejys, per kelias minutes pagavęs keturias, paskui – dar dvi žuveles, pasiūlo man meškerę. Ne žvejoti, tik nusifotografuoti. Jie pripratę prie tokių – su fotoaparatais. Tiltas dreba nuo eismo. Prieš kelerius metus miesto valdžia sugalvojo apmokestinti šiuos žvejus, bet jie tokių nesąmonių nepaiso. Vieni čia meškerioja dėl pramogos, kiti – ir dėl vakarienės. Nakčiai užėjus, eismo triukšmui aptilus, vienas rimtas žvejys čia pat ant tilto užsikuria nešiojamąją dujinę viryklę, į keptuvę įpila aliejaus ir skrudina per dieną sugautas stintos dydžio žuveles.
Apie kates
Stambulas pakerta kojas dėl kačių. Vietinės – ne išpuikusios naminės augintinės, ne prieglaudų globotinės ir ne bailios gatvės gladiatorės. Katė Stambule yra tokia, kokia ir gimė būti, – laisva. Parduotuvėse, ant laiptų, gatvėse gausu indelių su maistu ir vandeniu. Tuo rūpinasi rajonų gyventojai ir čia dirbantieji. Niekas to daryti jiems neliepia ir niekas už tai nemoka, – žmonės gyvūnais rūpinasi iš geros širdies. Katės miega vitrinose, ant stovinčių motorolerių, ant kavinių stalų ir po jais. Dauguma leidžiasi praeivių paglostomos, o šie dėl to krykštauja iš džiaugsmo.
„Stambule katė yra daugiau nei katė. Ji įkūnija neapibūdinamą chaosą, kultūrą ir unikalumą – šio miesto esmę, – sakoma dokumentiniame filme „Kedi. Slaptas kačių gyvenimas“ (2016 m.). – Be kačių Stambulas prarastų dalį savo sielos.“ Šį kinematografinį meilės laišką sukūrė Stambule užaugusi režisierė Ceyda Torun, Lietuvoje jis rodytas šiųmečiame festivalyje „Kino pavasaris“ ir kino teatruose. Filmas apie kates gyvenimo tiesų moko ir mus. „Jei myli, paleidi. Kačių šeimininkai tai supranta intuityviai. Šio gyvūno niekada negali savintis. Ir kuo anksčiau tai pripažinsi, tuo geriau, – filmo recenzijoje leidinyje „The Paris Review“ rašo žurnalistas Darrellas Hartmanas. – Mes joms dėl to atleidžiame, nes neturime kito pasirinkimo.“
Kačių Stambule labai, labai daug. Kai kurios jų garsesnės už kitas. Štai Gli, kiek žvairas katinas, gyvena Šv. Sofijos sobore (Ayasofya) nuo vaikystės. Ypač mėgsta šildytis prie lempų ir stebėti ekskursijas. Šv. Sofijos soboras yra architektūros paminklas, pusantro tūkstančio metų senumo muziejus, jis statytas kaip bažnyčia ir yra didžiausias tokio tipo statinys pasaulyje. Platformoje „Tumblr“ galima rasti Gli garbei sukurtą specialų puslapį su daugybe šio katino nuotraukų.
Dar viena garsenybė katinas Tombili gyveno Ziverbey rajone ir buvo mėgstamas dėl malonaus charakterio. Įžymybe tapo, kai tūkstančiai žmonių pasidalijo jo nuotrauka socialiniuose tinkluose. Toje nuotraukoje storulis (turkišku žodžiu „tombili“ dažnai vadinami rubuiliai gyvūnai) guli ištiesęs pilvą, letenėle parėmęs galvą – tarsi žmogus ant sofos prie televizoriaus. Tombili mirė 2016 m. rugpjūtį, o jau spalį rajono savivaldybė, gavusi 17 tūkstančių gyventojų peticiją, pritarė prašymui įamžinti katino atminimą. Taip atsirado garsiosios nuotraukos pozą atkartojantis rajone gyvenančios menininkės Seval Şahin sukurtas paminklas.
Pavasarį į Stambulo leidyklą „Kırmızı Kedi“ („Raudona katė“) atkeliavo katė iš Sirijos. Ją bombarduojamame Al Babo mieste rado turkų kareivis ir nusiuntė į gyvūnų prieglaudą Gaziantepe, prie Sirijos ir Turkijos sienos. Pavadino Taika. Leidyklos įkūrėjas Halukas Hepkonas tikisi, kad katino troškimas gyventi bus kelrodis ir žmonėms: „Stengiamės gyventi nepaisydami nuolatinės mus lydinčios baimės ir smurto. Tą dieną, kai Taika atkeliavo pas mus, JAV vėl bombardavo Siriją. Sakėme, kad Taika atėjo į leidyklą, tad tikimės, kad vieną dieną ji atkeliaus ir į Siriją, ir į visą regioną.“
Žiemą, kai Stambulas užverčiamas sniegu, katėms būna sunku rasti maisto ir nenustipti iš šalčio. Selçukas Bayalis tada joms leidžia pagyventi savo parduotuvėje, o besiskundžiantiems pirkėjams ranka parodo kabantį skelbimą: „Jei jus trikdo katės, čia neapsipirkinėkite.“ Islamo dvasininkas Mustafa Efe žiemą katėms atvėrė savo mečetės duris, savo feisbuko profilyje deda jų nuotraukas ir ragina žmones atjausti gyvūnus bei šiems padėti. Prisideda ir miesto valdžia: šaltuoju metų laiku rajonų savivaldybių iniciatyva įrengiamos pastogės, čia padedama vandens ir maisto. Turbūt tiesa, kad ne katė priklauso žmogui, o žmogus katei...
Stambule katė yra daugiau nei katė. Ji įkūnija neapibūdinamą chaosą, kultūrą ir unikalumą – šio miesto esmę.
Iš kur tiek meilės ir pagarbos šiems plėšrūnams? Į Stambulą, imperijos sostinę, katės kadaise pateko prekybos laivais. Pagal islamą, katė yra švarus gyvūnas, jį gerbė ir pranašas Muchamedas. Sakoma, kad kartą jis nukirpęs savo apsiausto rankovę, nes nenorėjęs prikelti katės, mat ši užmigusi, kai pranašas meldėsi. Dar gajus posakis: „Jei nužudei katę, kad Dievas tau atleistų, turi pastatyti maldos namus.“ Katės seniai laikomos ir sargybinėmis: jos saugojo bibliotekas nuo pelių, o miestų gyventojus – nuo žiurkių pernešamų ligų.
Stambulo gyventojai be galo rūpinasi šiais keturkojais. Prieš kelerius metus valdžia sumanė atsikratyti miesto šunų ir kačių ištremdama juos į toliau esančias dykynes. Tąkart tūkstančiai gyventojų išėjo į gatves išreikšti pasipiktinimo tokia kvaila iniciatyva, ir idėjos buvo atsisakyta. Katinopolis išlaikė savo sielą. Juk, kaip sakoma filme „Kedi. Slaptas kačių gyvenimas“, jei nemyli gyvūnų, nemokėsi mylėti ir žmonių...
Apie knygas
Dar vienas Stambulo bruožas – literatūrinis gyvenimas. Lietuvoje bene žinomiausias Turkijos rašytojas Nobelio premijos laureatas Orhanas Pamukas gimė ir užaugo šalies sostinėje. Jo knygoje „Stambulas: Prisiminimai ir miestas“ pasakojama apie miestą ir jo liūdesio bei melancholijos (hüzün) dvilypumą. Kaip ir priklauso, buvusios Osmanų imperijos sostinė – dažna ir istorinės, ir akademinės, ir grožinės literatūros tema. Vienas pavyzdys – rašytojo, buvusio žmogaus teisių advokato Burhano Sönmezo knyga „Stambulas Stambulas“. Jos herojai politiniai kaliniai studentas, kirpėjas, dėdė ir daktaras miestą prisimena ir apie jį svajoja sėdėdami kalėjime, esančiame tris aukštus po žeme. 1996 m. per taikią demonstraciją Burhaną Sönmezą jo gimtojo miesto policijos pareigūnai areštavo, sumušė ir paliko mirti... Vis dėlto romanas, pasak autoriaus, nėra autobiografinis: politinis įkalinimas Turkijoje traktuojamas kaip bendruomeninis, ne asmeninis reikalas. „Jei žmonės nori geros ateities, privalo už ją kovoti“, – viename interviu sakė rašytojas.
Viena garsiausių šių laikų Turkijos rašytojų Elif Şafak 2006 m. buvo teisiama pagal šalies Baudžiamojo kodekso 301 straipsnį už „turkiškumo įžeidimą“. Rašytojos nusikaltimas – knygoje „Stambulo pavainikė“ ji herojų lūpomis kalba apie 1915–1917 m. Turkijoje vykdytą armėnų genocidą, nors oficialioji šalies valdžia jį iki šiol neigia. Pagal 301 straipsnį teista ir daugiau rašytojų, žurnalistų, leidėjų, vis dėlto kūrybos laisvė įstatymams nepavaldi. Istorija regėjo daug tokių bandymų ir tokių žmonių, kurių sąžinė ir vertybės aukoti laisvės neleidžia.
Naudotų knygų turgus (Sahaflar Çarşısı) mieste egzistuoja jau daugiau kaip 600 metų. Turgelio aikštės viduryje stovi paminklas pirmajam Osmanų imperijos spaustuvininkui ir leidėjui Ibrahimui Müteferrikai. Šis turgus, esantis tarp Beyazito mečetės ir Didžiojo turgaus (Büyük Çarşı, arba Kapalıçarşı), XV a. buvo įrengtas šalia madrasų – religinių mokyklų, nes joms tiekti vadovėliai. Šio knygų turgaus prekeiviai priklausė Antikvarinių knygynų prekybos gildijai, prieš atidarydami savo krautuvę, jie privalėjo padirbėti kaip amatininkų mokiniai ir įgyti magistro laipsnį – kad taptų tikrais žinovais. Vėliau turgus prarado pirminę misiją, šiandien jame belikę apie dvidešimt prekeivių ir tik kai kurie jų vis dar specializuojasi istorinių rankraščių, arabų kaligrafijos srityse. Šiandien uždirbti išeina tik iš mokyklinių vadovėlių ir universitetų studentams skirtų akademinių knygų.
Tą dieną, kai katė Taika atkeliavo pas mus, JAV vėl bombardavo Siriją. Sakėme, kad Taika atėjo į leidyklą, tad tikimės, kad vieną dieną ji atkeliaus ir į Siriją.
Stambule naudotų knygų prekyviečių yra ir daugiau. Štai laikraščių ir bukletų pilna knygyne „İmge Sahaf“ Kadiköy rajone, dviejų aukštų „Aslıhan İş Merkezi“ Beyoğlu rajone. Yra ir senų knygynų, kuriuose gausu naujų knygų, vyksta įvairios mugės. Knyga Turkijoje yra svarbi kasdienio gyvenimo dalis.
Kartais ji esti realybės kaitos atspindys. Seniausiame miesto Fatiho rajone esantis „Pages“ yra pirmasis Stambule knygų arabų kalba knygynas-kavinė, kultūros centras, užuovėja nuo karo pabėgusiems civiliams (Turkijoje šiuo metu gyvena beveik 3 milijonai sirų). Čia, be Sirijos rašytojų knygų, yra Orhano Pamuko, Gabrielio Garcios Marquezo, kitų autorių kūrinių arabų kalba. 2013 m. sutuoktiniai Sameras Kadris ir Gulnara Hadžo į Stambulą iš gimtosios Sirijos atvyko ne iš gero gyvenimo. Tai, kad jie paliko savo verslą – knygų vaikams leidyklą, akivaizdžiai rodo, kaip nesaldu teroristų puolamoje tėvynėje.
Atsigauti svetimoje šalyje šiems žmonėms padėjo puikiai pažįstamas knygų pasaulis. Stambule, nors jame gyvena tūkstančiai arabiškai kalbančių žmonių, nebuvo nė vieno knygyno, kuriame būtų prekiaujama knygomis arabų kalba. Pora sugalvojo tokį įkurti. Rado spaustuvę ir dabar naujajame mieste užsiima ta pačia vaikų literatūros leidyba. „Pasauliui reikia papasakoti, kas mes, arabai, esame, kokia mūsų kultūra, kokie mūsų rašytojai, tapytojai, menininkai, – Samerą cituoja spauda. – Turkams taip pat labai svarbu žinoti, kas esame, – kad vieni kitus geriau pažintume.“ Knygas knygyne „Pages“ galima skaityti vietoje, dar gausite nemokamai puodelį arbatos. Čia taip pat vyksta muzikos ir teatro pamokos, turkų kalbos pamokėlės, užsiėmimai sirų ir turkų vaikams. Šiemet „Pages“ atidarė savo filialą Amsterdame.
Apie politiką
Kai vėlyvą 2013 m. pavasarį centrinėje Stambulo Taksimo aikštėje prasidėjo protestai, atlikėja Chinawoman į gatves už save ir savo ateitį išėjusiems žmonėms paskyrė dainą „Taksim square“. „Susitikime vakare bučiniui Taksimo aikštėje“, – dainavo ji milijonams stambuliečių, o vėliau – ir visos šalies gyventojams, kurie kūnu stojo prieš policijos kulkas, ašarines dujas ir vandens sroves. Viskas prasidėjo grupei žmonių surengus protestą prieš valdžios planus sunaikinti Gezio parką, iškirsti jo medžius. Valdžios jėgos struktūroms agresyviai išvijus protestuotojus, šių grįžo dar daugiau. Šįkart jie buvo pasiryžę ne tik išgelbėti parką, bet ir nepasiduoti valdžios represijoms. Žmonės dieną naktį saugojo parką, gyveno palapinėse, įkūrė biblioteką, kliniką, platino nepriklausomas žiniasklaidos priemones. Vienuolika žuvusių, tūkstančiai sužeistų ir areštuotų žmonių, tačiau Gezio parkas šiandien tebestovi.
Jei žmonės nori geros ateities, privalo už ją kovoti.
Centrinėje Taksimo aikštėje, iš kurios driekiasi didžioji pėsčiųjų alėja İstiklâl Caddesi, vyksta viešas miesto gyvenimas, tai – scena miestiečiams rūpimiems klausimams išreikšti. Nuo 2003-iųjų paskutinį birželio sekmadienį čia vykdavo LGBT eitynės, tik jau trečius metus iš eilės Stambulo valdžia jas draudžia – esą dėl saugumo. 2014-aisiais buvo apie 100 tūkst. šių eitynių dalyvių, o šiemet policija ir vėl areštavo žmones, įtariamus dalyvavimu renginyje už žmogaus teises. „Saugumas negali būti suteikiamas įkalinant mus už sienų, liepiant slėptis, trukdant mūsų veiklai, pastangoms būti matomiems ir skatinant tuos, kurie mums grasina, – atsakė eitynių organizatoriai viešame kreipimesi. – Saugu bus tik rodant, kokie stiprūs ir drąsūs esame ir kiek mūsų daug. Saugu bus tik užtikrinus visų žmonių teises, nediskriminuojant nieko ir palaikant socialinę taiką.“ Tą sekmadienį policija neleido „įtartiniems“ žmonėms prisiartinti prie Taksimo. Ekinas, vienas eitynių dalyvių, buvo įsisegęs ženkliuką su žodžiu „Taika“. „Policija liepė jį išsisegti, antraip grasino neleisianti praeiti, – pasakojo jis. – Atsakėme, kad čia parašyta „Taika“ ir kad ženkliukų nenusiimsime. Tada liepė parodyti dokumentus. Paaiškinau, kad mano pase neparašyta, jog esu „žydras“.
Policininkai dėbtelėjo ir galiausiai leido praeiti. Nuėjome skanduodami.“
Stambulo gatvėse, ypač tose, kur daugiau transporto taškų, t. y. dideli žmonių srautai, dirba vaikai. Dauguma – iš Sirijos, jų likimą sprendžia karo šaukliai išpustytuose tolimų kraštų sostinių įstaigų kabinetuose. Visi prekiauja tomis pačiomis vienkartinėmis nosinaitėmis ir plastikinių rožyčių vainikėliais. Jei pirkti atsisako, uždeda vainikėlį ant galvos tardami: „Dovana“, tačiau vėliau už jį tenka susimokėti 1 lirą (0,25 euro). Kas mažuosius prekeivius išmokė tokių triukų? Kas organizuoja tokį verslą? Kas laukia tų vaikų vakarais? Kas laukia rytoj?
„Iš kur tu?“ – klausiu žvitraus mėlynakio mažylio su nosinaitėmis rankose. „Iš Sirijos“, – atsako. „Iš kurio miesto?“ – klausinėju toliau, tarsi laiko jis turėtų tik man vienai. „Nežinau, paklausk brolio...“ Brolis stovi šalia, laiko kitas nosinaites ir laukia, pirksiu ar ne. „Iš Idlibo“, – atsako nekantriai. Broliukui – tik ketveri, jis miestų nepažįsta, žino tik tėvynės pavadinimą. Gimė jau čia, Turkijoje. Pardavę nosinaičių, vaikai nubėga. Į savo Stambulą, anapus gėrio ir blogio, ten, kur susitiksime.
Stambulo moterys
Esma İbret Hanım (1780–1831 m.). Pirmoji Osmanų imperijos kaligrafė. Koraną pirmoji perrašė būdama šešiolikos. Jos darbai eksponuojami Topkapio rūmų muziejuje (Topkapı Sarayı Müzesi), Turkų ir islamo meno muziejuje (Türk ve İslam Eserleri Müzesi).
Halet Çambel (1916–2014 m.). Archeologė, pirmojo Turkijos lauko muziejaus įkūrėja.
Ramize Erer (g. 1963 m.). Pirmoji Turkijos karikatūristė feministė. Viena jos karikatūrų personažių yra Kötü Kız – bloga mergaitė. „Mama man davė tai, ką mamos bijo duoti savo dukroms, tai yra laisvę.“
Ko paragauti
Sumuštinis su žuvimi (Balık-ekmek). Per pusę perpjautame batone – šviežiai pakepta žuvis su šūsnimi svogūnų. Prie Galatos tilto, Eminönü prieplaukoje, kainuoja 10 lirų (2,5 euro), kitur – 6–8 liras (1,5–2 euro). Anksčiau visos žuvys būdavo iš Bosforo sąsiaurio vandenų, šiandien dėl užterštumo ir per didelio žuvavimo gali tekti valgyti ir šaldytas skumbres iš Norvegijos.
Įdarytos midijos (Midye dolma). Kimštos prieskoniais gausiai pagardintais ryžiais, patiekiamos su citrinų sultimis. Ypač mėgstamos praleidus kažkiek laiko baruose.
Skrudinti kaštonai ir virtos kukurūzų burbuolės (Kestane + Mısır). Pigus ir sotus gatvės maistas.
Kebabas (Döner kebap). Sako, kad mėsą kepti vertikaliai, o ne horizontaliai sugalvojo osmanų kariai. Jie sugautus laukinius gyvūnus skrudino pervertus ant kardų. „Kebap“, išvertus iš turkų kalbos, ir reiškia „skrudinti“.
Turkiška arbata. Mėgstamiausias gėrimas Stambule.
Saldumynai. Visokie ir visur. Žmonės vis dar sako: „Nesu toks turtingas, kad galėčiau kasdien valgyti baklavą“, nors baklava šiandien prieinama ne tik turtuoliams.
