Kilminga ir turtinga, elegantiškai įsisupusi į turkio spalvos vandens šilkus. Kaprizinga ir išpaikinta, nespėjanti nuo veido valytis plevėsų turistų paliktų bučinių. Venecija. Miestas sapnas, kurį įkvepi įplaukdamas ir iškvepi žvilgsniu glostydamas žalsvą priešais geležinkelio stotį stūksančios San Simeon Piccolo bažnyčios kupolą. Ciao bella, susitiksim lygiai po dvejų metų 58-ojoje Venecijos bienalėje.

Kas dvejus metus į šį miestą suvažiuoja gausybė vaizduojamojo meno profesionalų ir mėgėjų iš viso pasaulio. Nuo vasaros pradžios iki rudens čia karaliauja Venecijos bienalė. Šiandien pasaulyje tokių meno renginių gana daug, tačiau Venecijos bienalė išskirtinė – pirmoji, viena didžiausių ir garsiausių, dažnai vadinama meno olimpiada.

Venecija – meno miestas

Jau nuo XIX a. Venecija buvo rašytojų, menininkų, kolekcininkų ir rafinuotų turistų numylėtinė. Ji tam nesipriešino. Priešingai – trauką kūrė sąmoningai, didingą istoriją, išskirtines panoramas ir įspūdingą architektūrą dar papildė žaliais parkais. Štai Giardini parkas – čia ir vyksta garsioji meno paroda – suprojektuotas 1807 m. Meniškąją Veneciją įsimylėjusių svečių skaičius nuolat augo. Kai ji buvo prijungta prie Italijos, venecijiečiai intelektualai, pamatę populiarias Romoje ir Milane rengiamas industrines parodas, susirinko Šv. Morkaus aikštėje (Piazza San Marco) esančioje kavinėje „Caffè Florian“ (ši veikia ir šiandien) ir nutarė, kad Venecijos vizitine kortele taps menas. Ambicinga tarptautinė meno paroda turėjo kurti miesto įvaizdį ir pritraukti užsienio turistų srautus. Įdirbis jau buvo, tam tinkama erdvė – taip pat. 1897 metų pavasarį Giardini parke vyko pirmoji tarptautinė meno paroda. Aplink vieną pagrindinę erdvę išsidėsčiusiose salėse (iš viso jų buvo 17) rodyti 150 italų ir 150 užsienio menininkų iš 14 valstybių darbai. Po dešimties metų poreikis plėstis buvo akivaizdus, ir pastato erdvė padidinta 65 salių, tiek yra ir šiandien.


Netoli Didžiojo kanalo stovintis menininko Jameso Lee Byarso „Auksinis bokštas“ – vienas laikinų Venecijos bienalės projektų miesto erdvėse

Paroda iš pradžių buvo kiek kitokia nei dabar, tačiau turizmui nuo pirmų dienų iki šiol skiriama itin daug dėmesio. Svečiams siūlyta įsigyti su nuolaida visą paketą bilietų – į parodą ir transporto, o pirmuosiuose 10 katalogo puslapių rašyta apie lankytinas miesto vietas ir pramogas. Paroda patenkinti buvo ne visi. Vietiniai italų menininkai pyko ir barėsi: „Čia mūsų žemelė, mūsų pastatas, tai kodėl turime dalytis erdve po lygiai su visais užsieniečiais?!“ Stengiantis išspręsti šią problemą gimė vienas Venecijos bienalės išskirtinumų – atskiri užsienio valstybių paviljonai aplink pagrindinę erdvę. Juos šalys statėsi už savo lėšas, samdėsi savo architektus, išlaikė, – šis susitarimas galioja iki dabar. Pastaruoju metu Giardini parke yra 30 nacionalinių paviljonų, vėlyviausias – pastatytas 1995 m. – Pietų Korėjos. Suprantama, tokią prabangą galėjo sau leisti tik turtingos šalys. Visiems kitiems skirtos erdvės bendrose patalpose. Šalių skaičiui vis augant, nemažai jų persikėlė į menui eksponuoti atiduotą Venecijos arsenalą – 50 tūkst. kv. m erdves. Dar vėliau paviljono neturinčioms valstybėms leista rinktis ir nuomotis erdves visoje Venecijoje – bažnyčias, pramonines patalpas, galerijas. Lietuva savo paviljoną kiekvieną kartą įsirengia vis kitoje Venecijos erdvėje.


1995 metais pastatytas Pietų Korėjos paviljonas – pats jauniausias Giardini parke

Kita protestų banga dėl bienalės veiklos kilo 1968 m. „Tai kapitalistų bienalė! Sudeginsim tuos jūsų paviljonus!“ – šaukė pikta minia. Atsižvelgiant į protestus, nutarta bienalėje nebepardavinėti parodoje rodomų kūrinių. Tai nė kiek nesumažino jos populiarumo. Atvirkščiai, renginys tapo dar solidesnis.

Venecijiečiai intelektualai susirinko Šv. Morkaus (Piazza San Marco) aikštėje esančioje kavinėje „Caffè Florian“ ir nutarė, kad jų miesto vizitine kortele taps menas.

Šiandien Venecijos bienalę aplanko apie pusė milijono žmonių. Meno bienalės sėkmė paskatino Veneciją imtis ir kitų renginių: kas antrus metus su meno bienale keičiasi tokiu pačiu principu organizuojama architektūros bienalė, kasmet vyksta tarptautinis Venecijos kino festivalis, garsus teatro festivalis, rengiamos ir šokio bei muzikos bienalės. Galima suprasti tiek jų organizatorius, tiek į visus renginius tūkstančiais plūstančius žiūrovus, – pajuokavimas, kad Venecijoje geriau atrodo net ir ne pats kokybiškiausias menas, iš dalies yra teisingas.

Trys dienos – kaip viena akimirka

Susiruošusiesiems bent kartą gyvenime aplankyti šį renginį reikės mažiausiai trijų dienų – bent parodai iš dviejų didelių dalių ir įvairiems reginiams visame mieste apžiūrėti. Pirmoji bienalės dalis – kuratoriaus parengta paroda. Kiekvieną kartą išrenkamas naujas kuratorius – žmogus, pasiūlęs įdomiausią parodos koncepciją. Per dvejus metus jis turi išgryninti idėją, atrinkti šią geriausiai atspindinčius autorius ir darbus, sugalvoti, kaip geriausiai juos pristatyti žiūrovams. Paprastai šioje bienalės dalyje dalyvauja per 100 menininkų (šiemet – 120). Kiekvienam tai – didžiulė garbė ir pasiekimas, auksinė eilutė jo portfolio. Ši paroda užima pagrindinę erdvę Giardini parke ir nemažą dalį Venecijos arsenalo erdvių. Iš anksto pasiruošus, vienos dienos jai apžiūrėti turėtų pakakti.
Antroji bienalės dalis – šalių paviljonai. Kiekvienas – kaip atskiras pasaulis. Šalys pačios renka, kuriuos šiuolaikinius menininkus pristatyti. Šiemet dalyvauja 86 valstybės. Vienos jų turi savo paviljonus Giardini parke, kitos – savo sales Arsenale. Šioms parodoms apžiūrėti taip pat reikės vienos dienos.


Austrijos paviljone – interaktyvūs prieš porą metų Lietuvoje viešėjusio menininko Erwino Wurmo objektai

Trečia diena būtina apžiūrėti renginiams, vykstantiems už pagrindinių bienalės erdvių. Tai – po miestą išsimėtę atskirų šalių paviljonai, įspūdingos parodos. Pavyzdžiui, šiais metais daugelis ėjo žiūrėti visų apkalbėto Damieno Hirsto, kiek mažiau skandalingo Jano Fabre, populiaraus fotografo Davido LaChapelle‘io parodų. Ar bereikia sakyti, kad dėmesio reikalauja ir nuolatinės meno erdvės (puikūs renesansiniai paveikslai Akademijos galerijoje), ir modernistinė Peggy Guggenheim kolekcija, ir Dožų rūmai (Palazzo Ducale) , ir gausybė garsiausių menininkų kūrinių turtingose bažnyčiose... Susisuko galva? O kur dar minia turistų, akimirksniu apsupanti neapdairiai įžengus į populiaresnę gatvę, karštis, viliojantys kokteiliai... Kad nesinorėtų tiesiog atsisėsti ir verkti, prieš kelionę į Veneciją būtina pasiruošti.

Daugiau žinių – mažiau streso

Venecija – brangus miestas. 25 eurai už dviejų dienų bilietus į bienalę – mažiausios išlaidos. Pinigai čia plaukia vandeniu: keltas į vieną pusę kainuoja 7,50 Eur (vaikams – taip pat), atgal – dar tiek pat. Visuomeninio transporto dienos bilietas – 20 Eur, todėl verta gerai pagalvoti, kur gyventi, kokį maršrutą pasirinkti. Mes už nakvynę visada mokame kiek brangiau, bet įsikuriame pačiame centre, netoli bienalės erdvių, – taip neleidžiame brangaus laiko ir pinigų kelionėms, nes vaikštome pėstute. Be to, visada renkamės butą su virtuve – puikus espresas ir nepretenzingas kokteilis „Spritz“ Venecijoje dažnai pigesni nei Vilniuje, tačiau maistas brangus ir dažniausiai nelabai skanus.

Susiruošusiesiems bent kartą gyvenime aplankyti šį renginį reikės bent trijų dienų.

Kad nuo bienalės vaizdų, informacijos ir įspūdžių gausos nepaskaustų galva, kai ką vertėtų padaryti namuose, pavyzdžiui, perskaityti bent vieną interviu su tų metų kuratoriumi ir susipažinti su jo koncepcija, nes laiko ir jėgų parodoje gilintis į tai bus mažoka. Verta pasidomėti ir atskirais valstybių paviljonais. Tuoj po bienalės atidarymo pasipila straipsniai, kuriuose rekomenduojama apžiūrėti geriausius bienalės taškus. Žinoma, kritikai niekada nesutars dėl favoritų, tačiau verta atkreipti dėmesį į tuos, kurie kartojasi skirtingų autorių tekstuose. Itin įdėmiai reiktų rinktis paviljonus, esančius mieste, ir papildomas parodas – juk laiko reikės ne tik šiems objektams apžiūrėti, bet ir nusigauti iki jų. Gerai tai, kad, medžiodamas po miestą išsimėčiusias parodas, gali apžiūrėti įvairesnes vietas, nei siūloma turistams. Be to, skubėdamas į dar vieną parodą jautiesi lyg ir pranašesnis už šiaip suvenyrų parduotuvėse žioplinėjančius, iš kruizinių laivų pažirusius keliautojus.

Grįžus į Veneciją antrą ar trečią kartą, jau pavyks išvengti masinių srautų, atsiras koks mėgstamas kanalas vakariniam vynui gurkšnoti, o Venecijos bienalė taps vienu patraukliausių serialų. Tai kas, kad naujos serijos tenka laukti dvejus metus.

5 parodos už bienalės erdvių

1. Jano Fabre skulptūros

Makabriškos skandalingojo belgų menininko Jano Fabre skulptūros, kurtos 1977–2017 metais iš gyvūnų bei žmonių kaulų ir stiklo, – keistas, ilgam įsimenantis reginys. Iki lapkričio 26 d.


2. Damieno Hirsto paroda

Vieni šio menininko nekenčia, kiti negali atsidžiaugti jo paroda. Įspūdingi, išmoningi ir labai, labai brangūs kūriniai rodomi net dviejuose Venecijos rūmuose. Iki gruodžio 3 d.


3. Lietuvos paviljonas

Jauno skulptoriaus Žilvino Landzbergo instaliacija leis atsikvėpti. Meditatyvinė aplinka, kuriama iš archetipinių elementų, veikia per asociacijas ir jutimus. Iki rugsėjo 29 d.


4. Islandijos paviljonas

Neturistinėje Džiudekos (Giudecca) saloje įsikūręs Islandijos paviljonas kviečia išgerti puodelį espreso ir susipažinti su dviem troliais – milžiniškomis kalbančiomis projekcijomis. Iki lapkričio 26 d.


5. Davido LaChapelle‘io fotografijos

Ironiško glamūro kupinos Davido LaChapelle‘io nuotraukos nepalieka abejingų. Šioje parodoje – per 100 jo kūrinių, sukurtų nuo 1980 m. iki šių dienų. Iki rugsėjo 10 d.


Nuotraukos – iš asmeninio autorės albumo ir agentūros „Vida Press“.