Molėtų krašto muziejus

Molėtų krašto muziejus atidarytas 1997 m. liepos 6 d. Česlovo Stankevičiaus eksponatų kolekcijos pagrindu. Šiuo metu jame saugoma daugiau nei 20 tūkst. eksponatų. Muziejus renka, saugo, tyrinėja materialųjį ir dvasinį Molėtų kraštokultūros paveldą, organizuoja edukacines programas, rengia dailės parodas.

Čia rasime ne tik įprastas archeologijos, krašto istorijos, buities ekspozicijas, bet ir retesnes – verslo, lino kelio ir metrologijos. 2017 m. ekspozicijos uždarytos rekonstruoti. Muziejus turi net tris ypač mėgstamus ir lankomus padalinius Mindūnuose, Alantoje ir Kulionyse.

Molėtų prekybiniai pastatai


V. Kandroto nuotr.

1870 m. du trečdalius Molėtų gyventojų sudarė žydai. Čia yra išlikę tradiciniai žydų namai, pastatyti šalia turgaus. Miesto centre galime pamatyti Raudonaisiais mūrais vadinamą žydų prekybinį pastatą. Tai XIX a. pabaigos – XX a. pradžios prekybos kompleksas, kuriame iki 1940 m. buvo privačios žydų krautuvėlės.

Pirmajame šių pastatų aukšte buvo parduotuvės, o viršuje – gyvenamosios patalpos. Ši statinių grupė turi ypatingą architektūrinę vertę, nes yra bene įspūdingiausia ir gražiausia iš to, kas išliko po Antrojo pasaulinio karo.

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia stovi pačiame Molėtų miesto centre. Ji buvo statoma 1900–1907 m. klebono Kazimiero Bandzevičiaus ir parapijiečių lėšomis. Per Antrąjį pasaulinį karą šventovė sugriauta ir atstatyta tik 1977 m. Bažnyčia neobaroko stiliaus, bazilikinė, trijų navų, su dviem bokštais.

Viduje galime pamatyti itin vertingų paveikslų: „Švč. Mergelė Marija tarp angeliukų“, „Šv. Petro ir Pauliaus Atsisveikinimas“ ir kita. Švč. Mergelės Maloningosios paveikslas, kuris kabo šoniniame bažnyčios altoriuje, yra vienas seniausių paveikslų, minimas dar 1726 m. bažnyčios vizitacijos akte.

Molėtūno vandens malūnas

Raudonų plytų Molėtūno vandens malūnas – miesto puošmena, stovinti ant Siesarties upės kranto. 1914 m. statytas vandens malūnas yra paskelbtas kultūros paveldo objektu. Viena statinio dalis yra vieno aukšto, kita – dviaukštė. Anksčiau malūnas turėjo keletą priestatų, šiuo metu, deja, išlikęs tik transformatorinės priestatas.

Molėtų apylinkės

Alantos dvaras


V. Kandroto nuotr.

Alantos dvaras yra už maždaug 2 km į rytus nuo Alantos miestelio, prie Virintos upės. Neoromaninio stiliaus dvaro rūmai statyti XIX a. Stačiakampio formos vieno aukšto pastatą su dviaukšte centrine dalimi puošia trikampis frontonas, o kairioji pusė žavi praeivius iškilusiu bokštu. Rūmų fasadui gyvybingumo suteikia neoromantinio stiliaus arkučių formos juostos.

Dvaro sodybą puošia XIX a. parkas su guobomis, liepomis, beržais, ąžuolais ir ievomis. 1959 m. Alantos dvare buvo įkurtas Žemės ūkio technikumas. Nuo 1968 m. čia veikia muziejus, kurio eksponatai – liaudies buities, darbo ir namų apyvokos reikmenys, surinkti Naujasodžio apylinkėse. Dvaro rūmai ir parkas paskelbti kultūros paveldo objektu.

Dvare taip pat įkurta Vaidoto Žuko meno galerija, kurioje eksponuojami paties dailininko dovanoti paveikslai, koliažai, reljefai. Alantos dvaro muziejuje-galerijoje vyksta įvairūs renginiai, organizuojami menininkų plenerai, edukacinės programos, dažnai rengiami pokyliai.

Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia

Pirmoji Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia Alantoje buvo pastatyta apie 1504 m. Bėgant metams ji buvo nemažai kartų atstatoma ir tvarkoma. 1903 m. architektas Karlas Eduardas Strandmanas parengė naujos bažnyčios projektą. Šventovė baigta statyti 1912 m. Bažnyčia yra neoromaninio stiliaus, lotyniškojo kryžiaus plano, trinavė, su pusapskrite apside.

Pagrindinį fasadą išryškina du aukšti (51 m) bokštai, kurių tarpsniuose išsidėstę įvairių dydžių langai ir nišos. Fasadui puošnumo ir prabangumo suteikia apskritas langas – rožė. Išorei puošnumu nenusileidžia šventovės interjeras su kryžminiais skliautais, kuriuos remia pilioriai su kapiteliais, išmargintais ornamentinėmis juostomis.

Paskliautėse nutapytos angelų figūros. Sakyklos stogelis dekoruotas Šv. arkangelo Mykolo skulptūra. Bažnyčioje nemažai molbertinės tapybos darbų, iš kurių labiausiai vertinamas 1851 m. Felikso Smuglevičiaus nutapytas paveikslas „Nukryžiuotasis“.

Alantos smuklė


V. Kandroto nuotr.

Senoji smuklė stovi Alantos miestelio aikštės pakraštyje, kelių sankryžoje. Ji pastatyta XVIII a. pirmojoje pusėje. Alantos smuklė, esanti prie judraus kelio, kartu buvo ir nakvynės namai, skirti apsistoti pro šalį važiuojantiems keliautojams.

Kulionys

Lietuvos etnokosmologijos muziejus

Teigiama, kad netoli Molėtų, Kulionių kaime, esantis Lietuvos etnokosmologijos muziejus – tai pirmas ir vienintelis toks muziejus pasaulyje. Jame aiškinamas žmonijos ir kosmoso ryšys, protėvių tradicijos, apeigos, mokslas, technika, literatūra, menas ir kitos gyvenimo sritys, kurioms įtakos turėjo kosmosas. Apsilankius muziejuje galima išvysti ne tik tolimojo kosmoso vaizdus, bet ir pažvelgti į Aukštaitijos apylinkes iš 30 m aukštyje esančios apžvalgos aikštelės.

Molėtų astronomijos observatorija


DELFI, V. Kopūsto nuotr.

Didžiausia Lietuvos observatorija įkurta ant 200 m aukščio Kaldinių kalvos Kulionių kaime. Observatorijoje pirmas teleskopas sumontuotas 1969 m. Dabar veikia trys teleskopai, iš kurių vienas, observatorijos specialistų teigimu, – didžiausias mokslinės paskirties teleskopas Šiaurės Europoje (165 cm skersmens).

Molėtų observatorija yra ne tik mokslinių Visatos tyrimų centras, joje vyksta ir pažintiniai renginiai, skirti visuomenei: „Tyrėjų naktis“, „Žvaigždėtos naktys“. Tai vieta, kurioje išvysime įspūdingų planetų, žvaigždžių ir galaktikų nuotraukų, dalyvausime ekskursijose, vykstančiose tik naktimis. Jeigu nebus debesuota, išvysime naktinį dangaus vaizdą, „iš arti“ – gražiuosius dangaus kūnus, žvaigždynus ir ryškiausias žvaigždes.

Kulionių piliakalnis

Kulionių kaime stūksantis piliakalnis, manoma, atsirado I–II tūkstm. pradžioje. Tyrinėjant jame rasta brūkšniuotosios ir žiestosios keramikos dirbinių, gyvulių kaulų. Piliakalnio šlaitai statūs, 30 m aukščio. Pasak legendos, piliakalnio vietoje gyvavęs miestas, kurį palikęs jo valdovas. Šis dar ir dabar atklystantis į savo buvusio miesto vietą.

Mindūnai

Ežerų žvejybos muziejus


V. Kandroto nuotr.

Ežerų žvejybos muziejus Mindūnuose įkurtas 1988 m. Jame galime išvysti XIX a. pabaigoje naudotus žvejybos įrankius, apžiūrėti žvejo kambarį ir kamarėlę, pasigrožėti drožėjo Stasio Karanausko sukurtais stogastulpiais.

Muziejuje stūkso ir įspūdingas 4 m ilgio luotas. 2005 m. ekspoziciją papildė žvejo padarginė. 2014 m. muziejuje atidarytas Molėtų krašto tradicinių amatų centras, todėl čia galima daugiau sužinoti apie su žvejyba susijusius amatus. Muziejuje galima užsisakyti ežerų žuvies žuvienės virimo edukacinę programą.

Lankytojus džiugina ir dar viena nauja ekspozicija – „Smart ežerų ir žvejybos muziejus“. Joje mobiliosios programėlės yra sujungtos su muziejuje esančiais eksponatais, todėl ekspozicija ypač įdomi – žuvys juda ir gali skleisti įvairius garsus. Muziejuje rengiamos ir teminės parodos.

Muziejuje eksponuojama ir privati maždaug 120 gyvūnų iškamšų ir kailių kolekcija. Ją muziejui padovanojo verslininkas Antanas Truskauskas. Ekspozicija laikinai perkelta į Mindūnų bendruomenės centro patalpas (Muziejaus g. 7). Dėl ekskursijų būtina tartis iš anksto.

Mindūnų apžvalgos bokštas


V. Kandroto nuotr.

Labanoro regioniniame parke yra aukščiausias apžvalgos bokštas Lietuvoje (aukštis – 36 m). Užlipus ant jo, atsiveria kvapą gniaužiantys Aukštaitijos miškų ir ežerų vaizdai.

Pirmą kartą galima savo akimis iš paukščio skrydžio išvysti Siesarčio hidrografinį draustinį ir vaizdingiausią Aukštaitijoje Lakajų kraštovaizdžio draustinį. Be to, šis statinys traukia akį ir dėl architektūros, suktos formos laiptų. Apžvalgos bokštas pastatytas prie Baltųjų Lakajų ežero, šalia Mindūnų kempingo.

Inturkė

Inturkė žinoma nuo XIV a. Vėliau, XVI a., ji tapo seniūnijos centru. Per Antrąjį pasaulinį karą Inturkė nukentėjo nuo Raudonosios armijos.

Pokario metais linijinio plano gyvenvietėje įsteigta biblioteka, paštas, medicinos punktas, kultūros namai. Šiuo metu Inturkė yra seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Kaimo viduryje stovi klasicizmo stiliaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia.


V. Kandroto nuotr.

Pirmieji maldos namai Inturkėje buvo pastatyti 1555 m., o dabartiniai iškilo po 1739 m. XIX a. bažnyčia buvo perstatyta ir įgavo dabartinę išvaizdą. Stačiakampės šventovės vidų puošia XVIII a. mediniai barokiniai altoriai. Kabo keletas XVIII a. paveikslų. Bažnyčios tvora sumūryta iš riedulių, ją puošia tinkuoti trijų arkų vartai. Šalia Inturkės bažnyčios stovinčioje varpinėje kabo 1671 m. pagamintas žalvarinis varpas.

Giedraičiai


Giedraičiai iš paukščio skrydžio. V.Kandroto nuotr.

Už 21 km į pietvakarius nuo Molėtų įsikūręs Giedraičių miestelis pirmą kartą paminėtas 1338 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sutartyje su Livonijos ordinu (šie metai laikomi miestelio įkūrimo data). Miestelio vardas kilo nuo kunigaikščių Giedraičių giminės, kuri ilgus amžius šeimininkavo šioje vietovėje. Ši gyvenvietė buvo bene svarbiausias Giedraičių giminės kunigaikštystės centras.

Paminklas kariams, žuvusiems už Lietuvos laisvę

Giedraičių miestelyje stūkso svarbų istorinį įvykį žymintis betono obeliskas – paminklas „Kariams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1920 m.“ (dail. Antanas Jaroševičius, 1928 m.). Tais metais Lietuvos kariai susikovė su Lenkijos kariuomene, vadovaujama generolo Liucjano Želigovskio.

Lenkams užgrobus Vilnių ir besiveržiant gilyn į Lietuvą, kelią jiems užkirto Lietuvos kariuomenė, vadovaujama generolo Silvestro Žukausko. Lietuvių pasipriešinimas buvo sėkmingas – lenkų veržimasis sustabdytas. Tie, kurie ties Giedraičiais ir Širvintomis žuvo narsiai kovodami už tėvynės laisvę, yra pagerbti įamžinus jų pavardes obeliske. Šis paminklas yra vienintelis iš nepriklausomybės kovoms skirtų paminklų, išlikęs ir sovietmečiu.

Šv. Baltramiejaus bažnyčia

Giedraičių miestelį jau porą amžių puošia Šv. Baltramiejaus bažnyčia. Pirmoji šventovė jame iškilo dar XV a. pirmojoje pusėje. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1809 m. vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio rūpesčiu. Šio dvasininko širdis (jo paties pageidavimu) po mirties (1838 m.) buvo įmūryta į šventovės sieną. Viduje kabo šio fundatoriaus paveikslas.

Bažnyčia – mūrinė, bebokštė, trikampiu frontonu. Ji – puikus klasicizmo stiliaus sakralinės architektūros pavyzdys. Šventovės viduje galima pamatyti XIX a. pradžioje įrengtus vargonus, nemažai vertingų dailės kūrinių. Šalia bažnyčios nuo XIX a. vidurio stovi taip pat klasicizmo stiliaus varpinė, projektuota Karolio Gregotovičiaus.

Videniškiai

Šv. Lauryno bažnyčios ir vienuolyno kompleksas

Kairiajame Siesarties krante įsikūręs Videniškių miestelis pirmą kartą paminėtas XIV a. pabaigoje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio sutartyje su Livonijos ordinu. Miestelyje stovinti Šv. Lauryno bažnyčia ir vienuolynas – kunigaikščių Giedraičių palikimas.

Pirmoji bažnyčia pastatyta 1549 m. Antroji bažnyčia ir atgailos kanauninkų vienuolynas iškilo XVII a. pradžioje. Prie šventovės buvo pristatyta kvadratinė koplyčia su rūsiu-mauzoliejumi Giedraičių šeimos palaikams. Vienuolynas tapo svarbiu atgailos kanauninkų dvasinio gyvenimo židiniu.

Pastatų ansamblis labai nukentėjo per XVII a. kilusį karą. Mūrinės renesanso ir baroko stilių bažnyčios fasade dominuoja 42 m aukščio bokštas, viduje saugomi kultūros paveldo objektais paskelbti altoriai, fundatoriaus Mykolo Giedraičio portretas, šventųjų paveikslai ir kt. Išlikusi ir vertinga bei reta vienuolyno sieninė tapyba, XVII a. memorialinės lentos pirmajam vienuolyno viršininkui Ipolitui Žepnickui ir komplekso fundatoriui atminti. Videniškių bažnyčios ir vienuolyno kompleksas paskelbtas kultūros paveldo objektu.

Baltadvaris

Įtvirtinta Baltadvario dvarvietė

Įtvirtinta Baltadvario dvarvietė yra už maždaug 2 km į šiaurės vakarus nuo Videniškių kaimo, prie Baltadvario kaimo, Siesarties kairiajame krante. Manoma, kad XV a. čia buvusi medinė sodyba su įtvirtinimais. Spėjama, kad mūrinė pilis čia buvo pastatyta apie 1500 m. diplomato Motiejaus Giedraičio. Giedraičiai įrengė prašmatnius rūmus su sodu.

1695 m. dvarą įsigijo Teofilis Pliateris. Vėliau didikas jį užrašė vienuoliams. XIX a. carinė valdžia dvarą nusavino ir perdavė stačiatikių vienuolynui. Tarpukariu dvaras buvo išparceliuotas, sovietmečiu priklausė kolūkiui. Įtvirtintoje Baltadvario dvarvietėje išlikę šiaurės ir rytų vartų pastatai, pylimas, bokšto pamatai.

Tai tik maža Lietuvos dalis, su kuria šiandien supažindinome. Pažinti Lietuvą daug lengviau su atnaujintu kelionių vadovu – „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“, kurį rasite čia.