Į susitikimą medicinos centre „Northway“ Indrė Sakalauskaitė atskuba pavėlavusi gerą pusvalandį. Galima tai suprasti – ji dirba ne tik šiame centre, bet ir Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriuje, taip pat studijuoja doktorantūrą, bet vos tik prisėdame pokalbio, suprantu, kad, nors ir sukasi tokiu tempu, ji vis tiek puikiai geba sutelkti dėmesį į pašnekovą čia ir dabar. Pasirodo, gydytoja įsitikinusi, kad gebėjimas išgirsti ir suprasti pacientą lemia net 90 proc. operacijos sėkmės.

Indre, kokie vėjai Jus atpūtė į šią specialybę?

Nuo mažens žinojau, kad būsiu chirurgė. Gimiau medikų šeimoje. Mano mama – dermatovenerologė, tėtis – chirurgas, sesuo – ginekologė. Mačiau gydytojų darbą nuo mažų dienų, įspūdį man darė nuolatiniai tėčio budėjimai, iškvietimai, bendravimas su pacientais, didžiulė atsakomybė ir kartu begalinis džiaugsmas. Didžiausias atpildas gydytojui – matyti laimingą pacientą. Tauragėje mokiausi mokykloje, kurioje buvo sustiprintas matematikos mokymas, bet nuo mažens man labai patiko ir dailė, erzinau tėvus, kad stosiu į Dailės akademiją. Dabar savo darbe galiu tas žinias pritaikyti – kuriu grožį, bet prireikia ir matematikos.

Kurti grožį – ne gyvybes gelbėti. Turbūt dažnai susiduriate su požiūriu, kad estetinė chirurgija – tai nieko rimta, tik turtingų ponių kaprizų tenkinimas?

Tikrai dažnai. Retas supranta, kad už to reklaminio fasado slepiasi sudėtingi, didelio profesionalumo reikalaujantys dalykai. Jei kas nors praleistų su mumis dieną ir pamatytų, kokius darbus darome, gal pakeistų nuomonę. Tarkim, krūtų rekonstrukcinė operacija gali trukti nuo 6 iki 12 valandų. Visi garsūs plastinės chirurgijos chirurgai savo karjerą pradėjo nuo mikrochirurgijos, kai prisiuvami pirštai, atkeliami odos lopai, daugybė operacijų atliekama su mikroskopu, o kraujagyslės siuvamos už plauką plonesniu siūlu. Kad tai įvaldytum, reikia ne vienų metų patirties, didelio kruopštumo ir nestandartinio mąstymo.

Operuodamas turi priimti sprendimus čia ir dabar, nėra laiko konsultuotis ar pasižiūrėti vadovėlyje, kaip tai daroma. Kiekvienas atvejis individualus, nežinai, kaip pasisuks operacijos eiga. Negali nuspėti, kokių traumų patyrę bus atvežti žmones, ir iš anksto pasiruošti. Arba atrodo, kas čia tokio – įdėti implantą, bet kai tokiu būdu tenka atstatyti nukarusias, po gimdymo formą praradusias krūtis, kai reikia atkurti ir jų formą, ir tūrį, tenka nemažai pagalvoti, kaip guls implantas, kad viskas atrodytų gražiai, simetriškai, natūraliai, kurioje vietoje formuoti spenelį, kad neatsidurtų nei per aukštai, nei per žemai. Tai – ne tik chirurgija, tai – jau matematika. Tiems, kurie pasirenka šią specialybę tik dėl to, kad ji populiari, pelninga ir lengva, tenka nusivilti, bet man taip nenutiko, nes žinojau, kas laukia. Būna, kai dėl nuovargio ima svirti rankos, pagalvoju, kodėl pasirinkau tą profesiją, juk galėjau eiti lengvesniu keliu, bet pailsiu ir suprantu – jei dabar man būtų 18 metų, vėl stočiau ten pat.

Chirurgija tradiciškai laikoma vyrų darbo sritimi. Net grožio pasaulyje dažniausiai skalpeliu darbuojasi stipriosios lyties atstovai. Ar lengvai jie priėmė Jus į savo būrį?

Manau, kad profesionalumas čia, kaip ir visose srityse, svarbesnis nei lytis. Deja, yra susiformavusi tokia nuomonė, kad tai – vyriška specialybė. Išties į kai kurias sritis idealistinių, romantinių paskatų vedinoms merginoms nepatarčiau eiti. Širdies chirurgija, neurochirurgija, bendroji chirurgija, kur atliekamos transplantacijos, – visa tai reikalauja didelės fizinės ištvermės. Plastinėje ir rekonstrukcinėje chirurgijoje moterų yra daugiau. Ši sritis reikalauja daug kruopštumo, atidumo, intuicijos. Mes, moterys, ją turime geresnę (nepykit, vyrai). Vis dėlto, norint, kad vyrų kolektyvas tave pripažintų, neužtenka gražių akių – savo darbu turi įrodyti, kad esi kažko verta.

Jei kas nors su grožio chirurgais pagyventų bent vieną dieną ir pamatytų, kokius sudėtingus darbus jie daro, gal pakeistų nuomonę.

Sakoma, kad moteris turi pasiekti dvigubai daugiau nei vyras, kad būtų pastebėta.

Sakyčiau, kad chirurgijoje – netgi trigubai (juokiasi). Laimei, mes studijavome dvi merginos, tad mums buvo lengviau atsilaikyti. Specialybė nebuvo tokia sunki kaip ta psichologinė atmosfera: kaip čia dabar – atėjo merginos ir siekia tų pačių pozicijų, kurios jau seniai yra vyrų, bet kai pamatė, kad atėjome ne reklamos suviliotos, o rimtai nusiteikusios dirbti, į savo ratą priėmė gana šiltai, ir tada prasidėjo tikras, įdomus darbas.

Prisimenu, viena televizijos laida, kurioje buvo pristatomos estetinės chirurgijos galimybės, vadinosi „Grožio fabrikas“. Ar kartais neapima jausmas, kad darote vis tą patį kaip fabrike?

Manau, tas kvailas stereotipas, kad plastinė chirurgija kuria standartizuotas gražuoles, yra atėjęs iš blizgių žurnalų. Kas paprastai pasakoja apie tokias operacijas? Pramogų pasaulio žvaigždės. Jos siekia ryškumo, nori sublizgėti, nori akivaizdžių pokyčių ir neretai gerokai perlenkia lazdą. Kai matome jų išpūstas krūtines ir lūpas, nuo injekcijų ištinusius, nejudančius veidus, imame tai sieti su estetine chirurgija.

Paprasti žmonės, ateinantys spręsti savo realių problemų, rezultatų viešai nedemonstruoja. Į šitą kabinetą dažniau ateina rimtus darbus dirbančios moterys – teisininkės, ekonomistės, mokytojos. Nėra taip, kad moteris atsikelia ryte ir galvoja: „Gal šiandien pas plastinės chirurgijos chirurgą užsukti?“ Daugumos pacienčių sprendimai yra ilgai brandinti ir apgalvoti. Ilgai kalbuosi su jomis, pasakoju apie galimas pasekmes, gresiančias komplikacijas. Jei moteris tai girdėdama neišsigąsta, vadinasi, sprendimas čia ateiti nėra jos įgeidis.

Negi tikrai visos, kuirios ateina pas Jus, turi rimtų bėdų? Nebūna tokių, kurios yra gražios, bet nori būti dar gražesnės?

Ateina visokių, bet tai nereiškia, kad visas puolu operuoti. Kai kuriuos žmones nuo operacijų stengiuosi atkalbėti. Yra moterų, kurios kas porą savaičių jaučia būtinybę ką nors pasidaryti, bet man estetinė chirurgija – ne verslas, o medicina. Kartą labai graži, simpatiška mergina paprašė putlesnių lūpų. Pasakiau, kad ji labai graži, bet nemanau, kad man pavyks padaryti gražiau, nei yra. Na, o jei moters lūpos tokios siauros ar suglebusios, kad jų beveik nėra, kodėl nepadėti?

Tas pat ir su krūtine. Tokių, kurios turėtų C dydžio ir dar prašytų padidinti, nedaug. Paprastai ateina merginos, turinčios minusinio dydžio krūtinę, lygią ar net įdubusią. Sumažinti krūtinę – irgi nemenkas iššūkis. Kartą buvo atėjusi pacientė, dėvinti J dydžio liemenėlę. Pabandykit įsivaizduoti, kas tai per dydis, einantis po A, B, C, D, E, F, G, H… Ji visą gyvenimą kankinosi, kentė nugaros skausmus, rankų tirpimą.

Be saiko operuotis linkę dismorfinį kūno sutrikimą turintys žmonės, jie negali adekvačiai įvertinti savęs. Reikia būti pakankamai profesionaliam ir sąmoningam, kad tai pastebėtum ir nepultum operuoti, nes tokiam žmogui reikia psichiatro pagalbos. Neseniai pas mane buvo atėjusi 24-erių metų mergina, jai jau buvo padarytos 5 ar 6 plastinės operacijos. Neklausinėjau, kas ją operavo. Pasikalbėjom apie tai, kokioje šeimoje augo, kas jos tėvai, ką veikia. Tai buvo bene pirmas atvejis, kai pacientei atvirai išdrįsau pasakyti, kad jai reikia ne chirurgo, o psichologo arba psichiatro pagalbos. Mergina įsiklausė.

Mūsų specialybė slidi. Operuojam sveikus žmones, tai nėra būtinoji pagalba. Kiekvienais metais važinėju į stažuotes, mokausi, bet kuo daugiau sužinau, tuo atsargiau elgiuosi operuodama, stengiuosi tausoti audinius, nedaryti to, kas nebūtina.

Juk tai – subjektyvu. Vienos moterys leidžia sau senti natūraliai ir puikiai jaučiasi, o kitoms vaikščioti raukšlėtoms atrodo beveik taip pat asocialu, kaip būti be dantų.

Rūpintis savimi nereiškia rūpintis tik higiena. Kodėl turi atrodyti pavargusi, susenusi ir pikta, jei yra galimybių to išvengti? Stiprios mimikos raukšlės gali kamuoti jau nuo jaunystės. Jauniausiai pacientei, kuriai suleidau botulino toksino, buvo 24-eri metai, ji turėjo labai stiprias pykčio raukšles kaktoje. Kai pradėjau mokytis chirurgijos, į grožio injekcijas žiūrėjau gana skeptiškai. Atrodė, kad tai – ne medicina, bet kai dirbi toje srityje, važinėji į stažuotes, kongresus, supranti, kokios aukso vertės yra tos injekcijos.

Botulino toksino į kaktą susileidžiu. Matau, kad tai padeda, todėl ir kitoms moterims šias injekcijas rekomenduoju.

Botulino toksinas leidžia aktyviai moteriai atrodyti gerai ir atitolinti senatvę. Manau, kad mažiausiai kas antra moteris yra tai išbandžiusi, nors vis dar vengiama apie tai kalbėti. Šios injekcijos, kaip ir užpildai, skirti vidutinio amžiaus moterims, vėliau jau nepadeda. Botulino toksinas neatpalaiduoja itin gilių raukšlių, o nuo hialurono rūgšties pertekliaus vyresnių moterų veidai neretai atrodo keistai patinę. Viskam savas laikas. Veido patempimo operacijos nepatarčiau daryti iki 50 metų. Tinkamiausias tam laikas – 55– 60 metų, tuo metu veido audiniai ryškiausiai nusėda.

Ar Jūs pati naudojatės estetinės chirurgijos paslaugomis? Atrodote, tiesą sakant, labai natūraliai...

(Juokiasi.) Chirurgija dar neteko pasinaudoti, bet botulino toksino į kaktą susileidžiu. Mes dažnai dirbame su mikrochirurginiais akiniais, žiūrime pro mikroskopą, tad tenka nuolat raukti kaktą. Jei ne šis vaistas, tarpuakyje turėčiau labai gilias raukšles. Matau, kaip tai padeda, todėl ir kitoms moterims galiu rekomenduoti. Anksčiau tie veidai išties būdavo tarsi stikliniai, šiandien viskas kitaip. Botulino toksino injekcijos nepanaikina mimikos, netrukdo rodyti emocijų. Kartais matai, kad moteris daug į save investuoja, bet atrodo kažkaip keistai. To keistumo neturi būti, geriau jau viena papildoma raukšlelė. Savo pacientes mokau – nustojo veikti botulino toksinas, pabūkit porą trejetą mėnesių be to vaisto, leiskit mimikai atsigauti. Neskubėkite leistis naujos injekcijos senosios poveikiui nesibaigus. Labai svarbu atrasti aukso viduriuką tarp visiško nesirūpinimo savo išvaizda ir persistengimo.

Ar tiesa, kad kai kurios moterys mieliau eina pas moterį chirurgę, o ne pas vyrą? Kodėl?

Yra tokių moterų, kurios eina tik pas vyrą, ir tokių, kurios eina tik pas moterį, nes tiki, kad ji kruopštesnė, atidesnė ir patars geriau nei vyras. Kai kurios gali lengviau atsiverti moteriai, papasakoti savo lūkesčius. Nuo susikalbėjimo priklauso 90 proc. operacijos sėkmės, todėl visada siūlau žmonėms pasikonsultuoti pas kelis gydytojus. Su kuriuo pajusite ryšį, rasite bendrą kalbą, pas tą ir operuokitės. Tada ir rezultatas bus puikus.

Aš geriau suprantu savo lyties atstoves. Ir ne tik kalbant apie tokias intymias operacijas kaip lytinių lūpų korekcija. Vyras nežino, koks jausmas, kai tau į raukšleles subėga kreminė pudra ar akių šešėliai, ką reiškia turėti didelę krūtinę. Kai smulki, lieknutė moteris užsimano D dydžio krūtų, paaiškinu, kad turėdama tokias jausis kaip nesava, nes jos bus įtemptos, o kūnas atrodys neproporcingas, sunku bus jas nešioti, rasti tinkamų drabužių. Vyras chirurgas tai gali žinoti tik teoriškai.

Prieš kitą moterį ne taip baisu atrodyti negražiai. Po gimdymo nukarus, subliuškus krūtims, moterys neretai net prieš savo vyrą nedrįsta nusirengti, kompleksuoja. Dar blogiau jaučiasi po operacijos dėl onkologinės ligos. Rodyti tokią sudarkytą krūtinę svetimam vyrui, kad ir chirurgui, joms nejauku. Prisimenu, vienai pacientei atkūriau amputuotą krūtį. Netrukus moteris atvažiavo su didžiuliu glėbiu gėlių, sakė, kad išgelbėjau jos santuoką – pas ją grįžo sutuoktinis. Gal ir diskutuotina, ar moteriai tikrai reikia tokio vyro, kuris paliko mylimąją dėl to, kad ji neteko krūties, bet man svarbiausia, kad pacientė jaučiasi laiminga.

Gal rekonstrukcinių krūtų operacijų išlaidas valstybė pagaliau pradėjo kompensuoti?

Operacijos išlaidas kompensuoja, bet implantų – dar ne. Gaila, kad mūsų valstybė nesuvokia, jog krūtis yra toks pat organas, kaip ir pirštas ar koja. Turėti abi krūtis nėra moters užgaida, tai fiziologiška, nors ir nėra gyvybiškai svarbu. Tokius sprendimus priimantiems vyrams irgi patarčiau pabandyti pagyventi be kai kurių savo gyvybiškai nebūtinų organų ir įvertinti, ar jie tikrai nėra būtini.

Pasaulyje rekonstrukcinės operacijos neretai atliekamos kartu su onkologinėmis, nes viename skyriuje dirba ir onkomamologai, ir plastinės chirurgijos chirurgai. Moteris pabunda po narkozės su krūtimi, todėl nepajunta tokio šoko. Pas mus plastinės chirurgijos chirurgai į operacinę nekviečiami, nes vis dar įsivaizduojama, kad onkologija – tai rimta chirurgija, o plastinė – ne tokia svarbi.

Jūs tiek daug dirbate, kad turbūt visai nelieka laiko asmeniniam gyvenimui?

Manau, viskas suderinama, viskas įmanoma. Mano tėtis teisingai sakydavo, kad gyvenime viską reikia daryti vienu metu. Negalima atidėlioti karjeros dėl vaikų ar vaikų – dėl karjeros. Rizikinga susitelkti vien į darbą, nes neskirdamas dėmesio poilsiui, negalėsi ir kokybiškai dirbti.