Kai prieš kelerius metus pasaulio mados sostinių podiumus apėmė „Didžiojo Getsbio“ karštinė, skaityti garsųjį Francis'io Scotto Fitzgeraldo romaną ėmė ne tik tendencijas akylai sekantys mados gerbėjai. Knyga atsidūrė ir mados kritikų rankose. Jie bene garsiausio „riaumojančios dekados“ kūrinio eilutėse ieškojo toli gražu ne romantikos ar komplikuotų dramų – 1925-aisiais parašyta knyga tapo geriausiu paaiškinimu, kodėl mados kūrėjai apie šį laikotarpį atsiliepia taip pagarbiai ir laiko jį ypatingu. Mat tarp griausmingų vakarėlių, troškimo kurti prabangą ir laisvamaniško gyvenimo peripetijų galima įžvelgti šį tą rimtesnio – naujoviškais moterų įvaizdžiais kuriama revoliucija trečiąjį dešimtmetį pavertė emancipacijos aukso amžiumi.

Laikotarpio istorija ir mada domėtis pradėję kritikai netruko pastebėti, kad būtent pirmoje tarpukario pusėje moterų mada pirmą kartą įgavo modernius kontūrus. Panašius šiandien brėžia patys drąsiausi ir lytiškumą itin liberaliai suvokiantys kūrėjai. Naujas požiūris į moterį politikę, pasitikėjimas savimi, kirpyklose ant grindų krintantys pabodę ilgi plaukai ir pažemintas suknelių liemuo. Naują feministinės (taip, šio žodžio bijoti neverta) istorijos etapą trečiojo dešimtmečio moterys pradėjo nebežiūrėdamos į praeitį, suvaržytą ne tik seksistinės moralės normų, bet ir korsetų. Tiesa, apie viską nuo pradžių…

Foto: Iš žurnalo „Moteris“ archyvo (Vida Press nuotr.)


Karas ir mada

Europą nusiaubęs Pirmas pasaulinis karas į istoriją įrašytas ne tik dėl itin tragiškų politinių padarinių – jis smarkiai pakoregavo ir iki tol gan stabilią visuomenės struktūrą. Amžių virsmas moterims suteikė daugiau laisvės ir savarankiškumo, o karas – dar negirdėtą balsą: jos turėjo itin greitai susitaikyti su faktu, kad nuo šiol vyras nebėra saugaus gyvenimo garantas, tad pradėjo dirbti pramonės srityje, reikalauti sau teisių ir gerovę kurtis be vyrų pagalbos.

Paradoksalu, bet pirmaisiais karo metais matytas mados nuosmukis ir duris užvėrę ne vieni garsūs mados namai paskatino dar nematytus pokyčius – Europos madą gaivinti suskubo amerikiečių žurnalas „Vogue“. 1915-aisiais pasirodė ir pirmasis britų „Vogue“ numeris. Tai buvo tarsi pareiškimas, kad net karo pramonės srityje dirbančios moterys sugeba pačios užsidirbti ir planuoti išlaidas, o, pradėjus masinę aprangos gamybą, drabužiai tapo įperkami kiekvienai.

Nesunku suprasti, kodėl iš spintų nejučia dingo korsetai – svarbiausiu naujos mados krypties žodžiu tapo „praktiškumas“. Jį lėmė gamyklose, fabrikuose, viešajame sektoriuje dirbančių moterų poreikiai. Porcelianinės lėlės įvaizdį kūrę ilgi sijonai pakeisti patogiomis kelnėmis ir kombinezonais, uniforminį stilių kūrė ir mados namų „Burberry“ pristatytas audinys gabardinas. Jis naudotas griežtiems švarkams ir sijonams iki pusės blauzdų siūti.

Chanel amžius

Būtent per karą prasidėjo ir šiandien dažnai minima Chanel era. Pastebėjusi patogių audinių trūkumą, dizainerė Gabrielle Coco Chanel moterims 1916-aisiais pasiūlė džersį. Paprastą, tinkamą klasikiniams siluetams, o svarbiausia – įperkamą. Jos dėmesį patraukė ir vyriški siluetai. Vyriškus megztinius ir dryžuotas jūreiviškas palaidines ji pradėjo populiarinti pati – dėvėdama ir pardavinėdama.

Chanel stilius piką pasiekė pirmaisiais trečiojo dešimtmečio metais. Jos sėkmės formulė – gebėjimas kurti visiškai kitokį garderobą aktyviai, judėti nevengiančiai moteriai. Chanel drabužiams nereikėjo įmantrių audinių ar korseto, svarbiausia buvo tai, kad „į automobilį lipanti moteris nesuplėšytų siūlių“. Mąstant apie praktiškumą, gimė ir garsioji maža juoda suknelė.

Foto: Iš žurnalo „Moteris“ archyvo (Vida Press nuotr.)


Dešimtmečio idealu tapo berniukiška figūra – mat pati panelė Chanel pasižymėjo siaurais klubais ir nedidele krūtine, o savo kūrybą ji, žinoma, pirmiausia skyrė pati sau. Tiesa, savo klientes garsioji dizainerė skatino neaukoti moteriškumo ir net prie tiesaus silueto drabužių derino eiles perlų, o 1921-aisiais pradėjo pardavinėti ir elegancijos esencija vadinamą kvapą „No. 5“.


Jei ne Chanel užsispyrimas ir nuoširdus nepasitenkinimas tradicine moterų apranga, kažin, ar šiandien prancūziška klasika vadintume itin universalų dryžuotą megztinį, patogias platėjančias kelnes, minkštus tvido bleizerius ar sportinio stiliaus (bent jau pagal tų laikų standartus) laisvalaikio kostiumus. Kažin, ar kalbėtume ir apie įdegio grožį...

Ji nori šokti!

Socialiniai įpročiai visiškai pasikeitė trečiajame dešimtmetyje – kai karo metais augusi karta pagaliau sulaukė pilnametystės ir tapo savarankiška. Būtent jai atiteko visos gėrybės, apie kurias pagalvoti nedrįso jų tėvai. Moterys jau turėjo galimybę balsuoti abiejose Atlanto pusėse, urbanizacija ir ekonomika pasiekė aukščiausią tašką, o nauja susiformavusi prabangos ir socialinių susibūrimų kultūra trečiajam dešimtmečiui prilipino griausmingojo etiketę.

Foto: Iš žurnalo „Moteris“ archyvo (Vida Press nuotr.)

Net mados istorikai abejoja, ar mada dar kada nors pasieks tokį feministinio hedonizmo lygį, koks menamas šiam dešimtmečiui dedikuotose kostiumo istorijos vadovėlių skiltyse. Naujosios kartos moterys, pajutusios pinigų ir laisvės skonį, ėmė nebepaisyti senųjų formalumų. Joms tapo norma viešai gerti, rūkyti, vairuoti, eiti į šokių vakarus ir tiesiog gatvėje pasitvarkyti makiažą.

Foto: Iš žurnalo „Moteris“ archyvo (Vida Press nuotr.)

Mados istorikas Aleksandras Vasiljevas pastebi, kad stiliaus ikonomis tapo egzotiško grožio šokėjos, o drabužiai siūti pažemintu liemeniu, kad būtų patogu šokti madingąjį čarlstoną. Laisviau judėti leido ir patogus susegimas (užtrauktukai, kabliukai), neaukšti batelių kulnai. Situaciją kiek komplikavo nauju idealu tapusi itin liekna ir tiesi figūra (būtent jos savininkėms labiausiai tiko madingos suknelės), bet ir apvalesnių formų moterys skųstis negalėjo – joms pilnesnį kūną maskuoti pasiūlyta elastiniais diržais, žėrinčiais papuošimais.

Foto: Iš žurnalo „Moteris“ archyvo (Vida Press nuotr.)

Labai liberalus tapo ir požiūris į kosmetiką. Trečiajame dešimtmetyje grožio produktais viešai prekiauti pradėjo pačioje XX a. pradžioje įkurta kompanija „Max Factor“, taip pat pradėta kalbėti, kad makiažą būtų galima daryti ne tik teatro aktorėms. Truputį ironiška, bet teatro elementų moteriškame tualete išliko nemažai – buvo populiaru paryškinti dramatišką lūpų Kupidono lanką, nusipiešti antakius, o trumpus plaukus garbanoti taip, kaip tai darė populiarios įžymybės Clara Bow, Louise Brook, Pola Negri.

Foto: Iš žurnalo „Moteris“ archyvo (Vida Press nuotr.)


Sporto manija

Ne mažesne moters manija tapo ir sportas bei aktyvus gyvenimo būdas, mat gerėjant gyvenimo sąlygoms buvo galima pradėti mąstyti ir apie laisvalaikį. Jį madingos miesto moterys leido žaisdamos išpopuliarėjusį tenisą. Pamažu imti kurti ir sportuoti skirti moteriški drabužiai. Pirmasis – madingam lieknam kūnui pritaikyta tiesaus silueto teniso suknelė. Palyginti trumpa, patogi ir nevaržanti judesių. Atsisakyta įprasto apatinio sijono.

Foto: Iš žurnalo „Moteris“ archyvo (Vida Press nuotr.)

Teniso žaidėjos uniforma itin išpopuliarėjo sužibus pirmajai teniso žvaigždei Suzanne Lenglen. Jos emocijos, žaismingumas ir kalbos viešojoje erdvėje traukė visų dėmesį ir skatino moteris iš visų sporto šakų rinktis būtent tenisą.

Foto: Iš žurnalo „Moteris“ archyvo (Vida Press nuotr.)

Savaime suprantama, trečiojo dešimtmečio nuotaikas atitiko ir panelės Lenglen išvaizda – jos galvą puošė daili trumpa šukuosena, sege sutvirtinta galvos juosta, garsaus dizainerio Jeano Patou siūti sportiniai drabužiai.

Foto: Iš žurnalo „Moteris“ archyvo (Vida Press nuotr.)

Sportiško kūno manija buvo juntama ir paplūdimyje. Nepatogų ir sunkų paplūdimio kostiumą pakeitė neįtikėtinai nepadorus ties šlaunimis nukirptas maudymosi kostiumėlis, JAV pagamintas pirmasis elastingas vientisas kostiumėlis. Tiesa, iki bikinio jam dar buvo toli. Visą maudymosi aprangą dar kurį laiką sudarė ir kojinės, šlepetės bei speciali kepuraitė šukuosenai apsaugoti.

Foto: Iš žurnalo „Moteris“ archyvo (Vida Press nuotr.)


Tarpukario lietuvaitė

Be abejo, visame pasaulyje populiarios mados tendencijos Lietuvą pasiekė kiek vėliau – pirmosios „flapper“ tipo vakarėlių suknelės pradėtos siūti maždaug 1925-aisiais. Po karo ir nepriklausomybės atgavimo sparčiai plito miestietiška kultūra, pakito miestiečių socialinė struktūra, pradėjo formuotis inteligentijos sluoksnis. Miestuose gyveno nemažai svetimšalių (neretai žydų kilmės), o šalies atvirumas Vakarų kultūrai stebino pažangumu. Kino teatruose rodyti populiarūs filmai, vienas po kito dygo mados salonai, kavinės, restoranai, fotoateljė, o naujienų pionierėmis tapdavo po užsienį sau leisdavusios keliauti vietos garsenybės.

Į trečiojo dešimtmečio pabaigą Lietuvoje pradėti leisti periodiniai mados leidiniai, bene populiariausias buvo „Siuvėjo patarėjas“. Užsienietiškų mados žurnalų neretai atveždavo užsienyje besimokantys profesionalūs modeliuotojai, o išvaizdos idealą diktavo spaudoje matytos reklamos. Naujoviškas moters įvaizdis 1929-aisiais net paskatino sušaukti „mados teismą“ – viešą aktyvisčių ir bažnyčios atstovų diskusiją apie tai, ar moderni mada gali kenkti pačiai moteriai. Tikėta, kad trumpai besikerpančios moterys rizikuoja nuplikti, o berankoviai drabužiai paprasčiausiai laikyti nehigieniškais.

Galima drąsiai teigti, jog lietuvaitės nuo užsieniečių atsiliko labai nedaug – Kaune buvo galima įsigyti madingiausių makiažo priemonių (net priklijuojamas blakstienas), moterys daug dėmesio skyrė vakarėlių suknelėms, turėjo specialių sportinių kostiumėlių.

Be abejo, atėjęs ketvirtasis dešimtmetis dailiąją lytį ir Vakaruose, ir Lietuvoje privertė pamažu atsisakyti prabangos ir grįžti prie paprastesnių, funkcionalesnių drabužių. Trečiojo dešimtmečio gyvenimo būdą imta smerkti, o vakarėliai, į kuriuos atvykstama automobiliu „Rolls-Royce“, kuriuose moterys vilki trumputes sukneles, kur vartojamas kokainas, tapo tabu. Didysis ekonominis nuosmukis, prasidėjęs JAV, nuvilnijo per visą Vakarų pasaulį, tai pajuto ir mados industrija. Tapo populiaru drabužius persisiūti namuose, o puošnųjį art deco ar kinišką stilių pakeitė subtilesnė elegancija. Ir net jeigu mada niekada nebepatirs tokio pakilimo, kokį patyrė trečiąjį dešimtmetį, verta prisiminti, kad už modernios moters garderobą turėtume būti dėkingi būtent jam.